Daiva Jurkonytė – 14–os metų patirtį audiovizualinės kūrybos lauke turinti teisininkė, konferencijos „Filmo teisių lagaminas“ organizatorė, vedanti mokymus kino srities profesionalams ir studentams. Vilniaus kino biuro inicijuotame pokalbyje, teisininkė D. Jurkonytė pasakoja apie šio darbo kasdienybę, dažniausiai kylančius teisinius konfliktus ir tai, kaip jų išvengti.
– Ar galite papasakoti, koks yra audiovizualinės srities teisininko/ės darbas? Kada kino kūrėjams prireikia teisininko paslaugų?
– Kino kūrėjams teisinių paslaugų gali – ir turi – prireikti dar prieš pradedant vykdyti savo projektus. Filmo kūrimo procese teisininko darbas vyksta dviem etapais. Pirmasis – dar iki filmo gamybos, kai teisininkas prisijungia tam, kad suformuotų filmo lagaminą su sutartimis. Antras teisininko etapas prasideda filmą pagaminus, kuomet filmą, kaip turtinį vienetą, pradeda dalintis suinteresuoti asmenys, platintojai, partneriai, kiti kūrėjai. Dar vienas atvejis, žinoma, yra konfliktinė situacija, kuri gali atsitikti bet kurioje gamybos ar filmo realizavimo stadijoje.
– Kodėl, būdama teisininke, pasirinkote tokią nišinę – audiovizualinių medijų sritį?
– Man visuomet buvo įdomi kūrybinė sfera, santykių struktūra ir psichologija. Gyvenimas pats mane pasuko reikiama kryptimi. Karjeros pradžioje, po 7 metų advokatų kontoroje, banke ir nekilnojamo turto versle buvau pakviesta dirbti reklamos gamyba užsiimančioje „Strictly Baltic“. Čia ne tik padėjau „su popieriais“, bet ir bėgiojau filmavimo aikštelėse, ilgainiui susipažinau su kitais prodiuseriais bei institucijomis. Atliepdama poreikius, audiovizualinės srities teisės bei derybų ypatumų mokiausi Lietuvoje ir užsienyje, augau ir ėmiau specializuotis audiovizualinės gamybos srityje. Pastaraisiais metais specializacija plėtėsi, klientais tapo ir žaidimų kūrėjai, internetinio turinio gamintojai, interaktyvių skaitmeninių produktų vystytojai ir kūrėjai.
Šioje įdomioje nišinėje srityje dirbu jau 14 metų. Prieš kelis metus esu bandžiusi skaičiuoti, kad daugiau ar mažiau teisiškai prisidėjau prie daugiau nei 100 filmų ir kitų audiovizualinių projektų dokumentacijos.
– Kokia jūsų darbo dalis jums pati įdomiausia?
– Manau, svarbu neapkrauti kūrybingų, meniškų žmonių sudėtingais tekstais, paaiškinti jiems, ką ir kodėl sutartyje įrašome, kokios to pasekmės. Mano mėgstama darbo dalis – tam tikra kūryba, surašant sutartis, kurios būtų suprantamos ir patogios. Gremėzdiškų 18 puslapių dokumentų niekas neskaito ir tai tampa pagrindine teisinių bėdų priežastimi. Todėl paverčiu juos specialiąją ir bendrąją dalį turinčiu dokumentu, sutalpinamu į 3–5 puslapius, įgalinu klientus redaguoti ir pritaikyti pagrindinius susitarimo duomenis.
– Ką svarbu žinoti, kokius įgūdžius reikia turėti dirbant su kino projektais?
– Teisininkas visuomet turi kvestionuoti savo nuomonę – ar tikrai esu teisus, ar pasvėriau visas rizikas? Žinoma, dirbant kino srityje svarbu išmanyti ne tik teisę, bet ir procesus, kurie vyksta filmavimo aikštelėje – pavyzdžiui, žinoti, kuo skiriasi vaidybinio ir dokumentinio filmo režisieriaus veikla, kitus praktinius niuansus.
Lietuvos teismų praktikoje galima rasti įvykusios bylos dokumentus, atspindinčius situaciją, kuomet filmo užsakovas kreipėsi į teismą dėl to, kad režisierė taip ir nepristatė sutarto produkto – dokumentinio filmo. Režisierė paaiškino, kad to padaryti negalėjo, nes jai nebuvo pateiktas scenarijus, teisme kilo teisinis nesusipratimas. O viskas yra kiek paprasčiau – kuriant dokumentinį filmą scenarijus režisieriui nepateikiamas, nes pats režisierius ir yra scenaristas.
– Kokius konfliktus tenka spręsti dažniausiai?
– Pasitaiko įvairiausių situacijų. Pavyzdžiui, sudaroma didžiulė sutartis, projektas trunka ilgai, galbūt kuriamas dokumentinis ar animacinis filmas. Už darbą filmavimo komandos nariams mokama alga, bet nepagalvojama, kad kaskart reikėtų paprašyti ir atsiskaitymo už atliktus darbus, sukurtos medžiagos tarpinių rezultatų perdavimo. Prieinama iki tokios situacijos, kai atlygis mokamas kelis metus, tačiau nėra jokio apčiuopiamo rezultato.
Sunkiausia išspręsti nutrūkusių bendradarbiavimo santykių klausimą, kai sutartis nėra pasirašyta arba turima sutartis skurdi, neatitinka autorinių teisės aktų reikalavimų. Beje, primenu, kad LR Autorių įstatymas reikalauja visus autorinius klausimus spręsti raštu. Tad jeigu neturite rašytinės sutarties – neturite ir autorinių teisių, net jeigu už kūrybines paslaugas ir sumokėjote. Dėl teisinių žinių neturėjimo susidaro situacijos, kai žmogus galvoja, kad yra vienaip, pasirašo sutartį neskaitęs arba jos nesupratęs, o tuomet paaiškėja, kad iš teisinės pusės yra kitaip, negu norėtųsi.
Dirbu ir su licencijavimu, teisių gavimu į kitų kūrinių naudojimą. Dažna problema tampa situacijos, kai įsigyjama tai, ko pardavėjas neturi, t.y. asmuo suteikia arba perleidžia teises, kurias ankstesne sutartimi jau yra pardavęs muzikos ar knygos leidybinei kompanijai, arba teises į piratinį kūrinį, t.y. nelegalią jo kopiją. Tokiais atvejais susijusioms šalims tenka susimokėti dideles sumas tikriesiems turtinių teisių turėtojams.
Dažnai teisinių konfliktų atvejais dalyvauja žmogiškas įžeistų jausmų faktorius, apsunkinantis sprendimų radimą, o nesikreipiant į teismus, „laimi“ tas, kas turi daugiau resursų ir tiesiog „daro savo“. Nusileidžia ir savo teisių neapgina kūrėjas, norintis išsaugoti savo reputaciją ir galimybę šioje nedidelėje rinkoje būti samdomu ateityje.
– Galima visų šių situacijų išvengti?
– Dažnai sakau, kad sutartis – būsimų bendradarbiavimo santykių „brand book“, kuriame aprašyta, koks bus darbų atsiskaitomumas, kaip santykius nutraukti, aptariami reikiami turtinių teisių ir praktinio įgyvendinimo klausimai. Dažnai sudarydami sutartis klientai net nepagalvoja, kad kažkas gali būti blogai, daug kas remiasi pasitikėjimu. Bet įvairios sudėtingos situacijos yra gyvenimiški dalykai ir kartais nutinka visko. Todėl geros sutartys yra pagrindinė konfliktų ir teismų prevencijos priemonė.
Gerasis pavyzdys galėtų būti Lietuvos audiovizualinio turinio režisieriai, kurie jungiasi į organizacijas, taip pat kitų kino gamybos sričių atstovai, kurie pasitelkia teisininkus bei agentus ir sukuria dokumentus, įtvirtinančius minimalius reikalavimus sutartims, sudaromoms su kino gamintojais.
– Ar teisinė praktika kino srityje stipriai skiriasi nuo kitų užsienio šalių?
– Užsienio projektų vadovams kultūriškai svarbiau turėti tinkamai sutvarkytus dokumentus, autorinių teisių grandinę (t.y. visų susijusių kūrybinių asmenų sutartis). Kone visi užsienio aktoriai, režisieriai turi savo agentus. Tad užsienio projektuose teisininkas yra būtinybė, o ne prabanga.
– Dėkoju už pokalbį.
