„Vilkas“ – profesionalių kino kaskadininkų komanda, kurioje dirba net 30 metų sudėtingiausiose filmų scenose vaidinantis Stanislav Samuchov. „Šia profesija reikia degti. Visuomet sakau, kad kinas yra sindromas, tai nepagydoma. Visi sergame už tai, kad scena būtų suvaidinta kuo geriau ir tikriau,“ – įsitikinęs kaskadininkas. Jis yra įsiamžinęs tokiose juostose kaip „Nauji Robino Hudo nuotykiai“, „Žudikų brolija“, „Sostų karai“, „Sisi“, „Pasipriešinimas“, neseniai kinuose pasirodžiusioje juostoje „Man viskas gerai“ ir daugybėje kitų projektų.
Anot S. Samuchov, kaskadininko keliu jis pasuko netikėtai – viskas prasidėjo nuo susidomėjimo kovos menais. „Jaunystėje pradėjau mokytis KungFu, o čia reikėjo atlikti akrobatinius elementus, pasirūpinti kūno kontrole. Tuo metu Lietuvoje buvo tik du kaskadininkai, tad atkeliavus dideliam projektui „Naujieji Robino Hudo nuotykiai“, reikėjo ieškoti papildymo. Pažįstami filmavimo komandai papasakojo apie mūsų grupę, kad šokinėjame, kaunamės, atliekame triukus. Nusifilmavus projekte „užkibome“, – pasakoja kaskadininkas. „Šiuo metu mūsų komandą sudaro 7 kaskadininkai. Visi nariai gali daryti viską – joti, kautis, degti, vairuoti. Turbūt tame ir yra mūsų komandos stiprybė – triukai priklauso mums visiems.“
Anot jo, šio darbo atlikti būtų neįmanoma, neturint pašaukimo, nesimėgaujant procesu. „Visų pirma, darbą turi mylėti, žiūrėti į ji ne tik kaip į uždarbį. Ir stengtis reikia ne tam, kad įrodytum, jog gali. Atvirkščiai, jei žmogus yra bebaimis, norintis įrodyti savo drąsą, tačiau nesuvokiantis užduoties pavojingumo, reikia jį prilaikyti,“ – pasakoja kaskadininkas.
Anot jo, filmavimo metu gali tekti pavojingą triuką pakartoti net keliolika kartų, tad reikalingas sąmoningumas, tinkamas pasiruošimas, savikontrolė. Tiesa, šie įgūdžiai ateina su patirtimi. „Žinoma, vienas mūsų įkvėpimų buvo Jackie Chan. Kai buvome jauni, treniruodavomės ant žemės, smėlio, žolės, čia ir krisdavome, ir kaudavomės, ir repetuodavome naujus triukus. Tik pradėję dirbti kine supratome, kad viskas iš tiesų daroma ant čiužinių,“ – juokiasi kaskadininkas ir priduria: „Tai profesija, o ne vienos dienos užduotis, tad saugumas visuomet yra svarbiausia.“
Samuchov pasakoja, kad tai, kaip atrodys jo diena priklauso nuo planuotės. „Kartais galime sėdėti ir laukti savo progos, o kartais bėgioji, skraidai, kovoji nuo ryto iki vakaro. Pasiruošimas prasideda dar prieš filmavimą – gauname scenarijų, nutariame kiek žmonių kokiai scenai reikės.
Įdomiausia dalis – gerai padarytas triukas. Pavyzdžiui, sykį filmavome sceną, kurioje žmogus turėjo iškristi pro langą. Konstravome dirbtinį to lango maketą, repetavome, žiūrėjome, kaip tai atrodys ekrane – tikra kelionė nuo filmo kūrėjų vizijos iki realybės. Nors režisierius, filmavimo komanda gali sakyti, kad triukas padarytas gerai, turi džiaugtis ir viduje. Galbūt pavargęs grįžti namo ir prisimeni, kaip buvo šalta, šlapia, esi pavargęs, bet galvoji apie tai, kad sceną padarei gerai, kad sukūrei vertingą produktą.“
Kaskadininkas pasakoja, kad per 30 metų teko nufilmuoti daugybę skirtingų scenų: „Sykį nufilmuoti vienai reklamai prireikė net 98 kartus pakartoti kritimą. O kartą filmavome karo sceną, kurioje degdami ir susikibę kritome iš didelio aukščio. Negana to, nukristi reikėjo į tiksliai nurodytą vietą. O tuomet laukti, kol degančius kostiumus užgesins“, – pasakoja S. Samuchov.
Susidūrimas su sunkvežimiu ir scenos po vandeniu
Neseniai kino ekranuose pasirodęs režisieriaus E. Jankausko filmas „Man viskas gerai“ taip pat neapsiėjo be kaskadininkų pagalbos. Nerimo kamuojamą mokslininkę suvaidinusiai aktorei Gabijai Siurbytei teko filmuotis po vandeniu, plaukti plaustu ir net patirti susidūrimą su sunkvežimiu.
„Scena, kurioje pagrindinės veikėjos automobilis paskęsta Neryje, žinoma, filmuota ne upėje, bet tikrai po vandeniu. Filmavimas vyko kino studijoje, baseinas buvo šildomas, tačiau aktorei teko visą dieną išbūti vandenyje, filmuotis uždarame automobilyje, o tai tikrai nelengva. Galų gale, vaizdas turėjo priminti upę, o ne baseiną, tad teko sodinti augaliukus, pasistengti, kad vanduo nebūtų toks skaidrus. Mūsų kaskadininkų komandos nariai saugojo aktorę pasiruošę bet kada ją ištraukti. Nors automobilyje matomas vienas žmogus, už galinės sėdynės slėpėsi kitas, galintis atidaryti automobilio dureles,“ – filmavimo užkulisius atskleidžia S. Samuchov.
Vien šiam filmui kaskadininkų pagalbos prireikė net kelis kartus. „Buvo ir kitų triukų, pavyzdžiui, aktorės susidūrimas su sunkvežimiu. Pastarasis buvo montažas, realybėje ant ratų buvo pastatytas didelis čiužinys, su kuriuo ir reikėjo nutrenkti perėjoje stovintį žmogų. Pagrinde scenoje vaidino dubleris, tačiau vieną kartą jo vietoje atsidūrė ir aktorė Gabija Siurbytė.
Su kaskadininkų pagalba filmuota ir plaukimo jūroje scena. Prisimenu, kad filmavimo laikotarpiu jau spaudė šaltukas, lijo, o filmuojama buvo lauke. Beje, specialiai buvo pučiamas vėjas, nes reikėjo bangų. Po kiekvieno dublio reikėjo žmogų ištraukti, sušildyti, o vos sušilus tekdavo ir vėl lipti į vandenį,“ – sudėtingus filmavimus prisimena kaskadininkų koordinatorius.
Holivudas ir pažintis su pasaulinėmis žvaigždėmis
Paklausus apie tai, koks projektas per 30 metų įsiminė labiausiai, S. Samuchov prisipažįsta, kad tai – vaikystės svajonę išpildęs veiksmo filmas „Žudikų brolija“. „Vaikystėje man labai patiko šis kompiuterinis žaidimas, jį mokėjau atmintinai. Kai mūsų komandą pakvietė vaidinti žaidimo įkvėptame filme, tai buvo mano vaikystės svajonės išsipildymas. Būti žaidimo viduje, kovoti, realiai išgyventi scenas buvo nepakeičiama patirtis“, – pasakoja kaskadininkas.
Tuo tarpu susipažinimas su Holivudu įvyko filmuojant juostą „Ekstraordinarių džentelmenų lyga“, kurioje vaidino ir aktorius Sean Connery. „Tai visai kitas lygis. Filmavimo aikštelė Holivude atrodo lyg tikras skruzdėlynas, viskas daroma greitai, naujai scenai filmavimo aikštelė paruošiama per keliolika minučių. Žinoma, norint tokių rezultatų į dirbančius žmones reikia atitinkamai investuoti“, – pasakoja S. Samuchov. Jam yra tekę dubliuoti ir puikiai žinomą aktorių Daniel Craig.
„Sakyčiau, kad kiekvienas projektas turi kažką savito. Visgi svarbiausia yra atmosfera. Mes visi kuriame filmą, tad jei bandysime kažką įrodyti, ieškoti kaltų, projektas paprasčiausiai nepavyks.“
