Monika Sakalauskaitė – jau daugiau nei 20 metų kine dirbanti gamybos prodiuserė. Kino aikštelėje jaunystėje atsidūrusi netikėtai, šiandien M. Sakalauskaitė dirba su svarbiausiais Lietuvoje filmuojamais užsienio projektais. Ne išimtis ir jau liepos 27-ąją „Netflix“ platformoje pristatomas vienas laukiamiausių futuristinių trilerių „Paradise“ (liet. k. – „Rojus“). Apie filmą, įsimintiniausius projektus ir darbą kino srityje – Vilniaus kino biuro inicijuotame pokalbyje su M. Sakalauskaite.
– Monika, ar galėtumėte papasakoti, kaip atsidūrėte kino pasaulyje, kokia buvo jūsų profesinio kelio pradžia?
– Atėjau visai netyčia – kai man buvo 19 metų. Studijavau pirmame kurse ir nusprendžiau, kad noriu pakeisti savo gyvenimą, tik dar nežinojau kaip. Mano močiutė, ilgus metus pradirbusi kino studijoje, tuomet man pasakė: „Kol nežinai, ką nori veikti, eik į studiją nešioti kavos“. Šiandien juokiuosi, kad dabar tos kavos kartais atneša ir man. Pradėjusi nuo žemiausio laiptelio, kine dirbu jau virš 20 metų ir, manau, kad tai yra geriausia įmanoma darbo kine pradžia. Ją praėjus labai aiškiai žinai, ko gali reikalauti iš savo komandos.
– Kine dirbate daug metų. Kas šioje srityje jus žavi labiausiai?
– Man atrodo, kad arba gimsti kinošniku arba ne. Kai pavargsti, o pavargsti kiekvieną kartą, nes lengvų ir paprastų projektų nebūna, sakai, kad į kiną negrįši daugiau niekada, o projektui pasibaigus klausi – kada vėl?
– Kodėl darbas kino industrijoje įtraukia? Nes jame niekada nebūna nuobodu – skirtingi žmonės, istorijos, vietos, visąlaik mokaisi kažko naujo, ko net negalvojai, kad prireiks. Man patinka suvokimas, kad kiekvienas darbas kino aikštelėje yra svarbus, nes vienas žmogus filmo niekada nesukurs. Jei kažkas laiku neatneš kavos, neišvalys, nepadarys elementariausių, paprasčiausių dalykų, ir kiti planai nepavyks laiku. Net ir mažiausias kiekvieno komandos nario darbas veda link rezultato didžiajame ekrane.
– Daug metų dirbote gamybos vadove, o šiuo metu esate gamybos prodiuserė. Kokios yra jūsų užduotys, atsakomybės?
– Kai režisierius kartu su prodiuseriu nusprendžia kurti filmą, paprastai renkasi iš kelių šalių, kuriose galėtų filmuoti. Čia prasideda konkrečios šalies gamybos prodiuserio darbas – suskaičiuoti biudžetą, įvertinti, kurie numatomi planai įmanomi, kurie – ne ir panašiai. Jei pasiūlymas tinka, pradedame galvoti apie kitus dalykus. Gamybos prodiuseris yra pirmas asmuo, kuris pasirinktoje šalyje pradeda darbą. O vienas pirmųjų gamybos prodiuserio samdomų žmonių – gamybos vadovas, kuris perima labiau „buitinę“ dalį – įrangos nuomą, kasdienio gyvenimo filmavimo aikštelėje priežiūrą ir t.t. Gamybos vadovui ir gamybos prodiuseriui dirbti reikia labai glaudžiai, aiškiai pasidalinti, kas už ką yra atsakingas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai mažai „poezijos“ turinčios specialybės, tačiau suvokus, kad už kiekvieno biudžeto skaičiaus slepiasi būsima realybė, kad tai ne begalinės skaičių eilės apie nieką, o kruopščiai apmąstytos logikos sekos – pasidaro labai įdomu.
– Skamba lyg labai daug atsakomybės nešantis darbas. Kokios žmogiškosios savybės jame praverčia labiausiai?
– Kuo daugiau patirties turi, tuo su didesniais projektais dirbi, todėl atsakomybės tikrai vis daugiau – per tuos metus jau ne vienas žilas plaukas yra atsiradęs. Dirbant šioje srityje, labai svarbus gebėjimas dirbti komandoje, suvokimas, kad vienas lauke esi ne karys. Svarbu greitai spręsti čia ir dabar kilusias problemas, apie kurias net negalėjai pagalvoti – nuo pasikeitusių oro sąlygų iki ligų pandemijos metu. Krizinėse situacijos turi išlaikyti šaltą protą ar bent jau greitai į jį sugrįžti, o suklydus – turėti drąsos prisiimti atsakomybę. Apskritai – atsakomybės už kiekvieną savo sprendimą nuolatinė šių pareigų palydovė.
Visgi be didelio lankstumo, gamybos prodiuseriui reikalingas ir kietas stuburas. Tai – savotiška mamos ir tėčio pozicija, kuri yra sudėtinga ir ganėtinai vieniša. Kad žmonės tavęs klausytų ir žinotų, jog esi komandos lyderis, jie turi tave gerbti. Pagarba neturi būti grįsta baime, bet atsirasti dėl žinių, profesionalumo, elgesio, dėl to, kaip dirbi ir bendrauji, dėl žmogiškumo, kurio dėka žmonės norėtų su tavimi bendradarbiauti.
– Ar galite papasakoti apie įsimintiniausius savo projektus?
– Tokių projektų buvo nemažai, nes kai pradėjau dirbti, išgyvenome tikrą kino pakilimą. Nuo 2005–ųjų iki pat 2008–ųjų ekonominės krizės, į Lietuvą važiavo daug užsienio kūrėjų. Vienas pirmųjų projektų, prie kurių teko prisidėti, buvo tikrais faktais paremta japonų drama apie Čijunę Sugiharą „Visas for 6000 lives“. Prisimenu, kad tąkart į Lietuvą atvažiavo 60 japonų, iš kurių tik viena šnekėjo angliškai. Lietuvoje tais laikais suradome vos 5 japonų kalbos vertėjus, tačiau tik vienas iš jų kalbą suprato išties gerai. Buvo visokių nesusipratimų – nuo kultūrinių iki kalbinių, tačiau rezultatas išėjo neblogas.
Grįžtant į dabartinius laikus, vienas įsimintinesnių projektų buvo norvegų filmas, sukurtas pagal rašytojo Per Petterson knygą “Ut og stjæle hester“ (liet. k. „Vogti arklius“). Tai – vienas sudėtingiausių, bet kartu vienas gražiausių projektų, prie kurių esu prisidėjusi. Filmuojant kilo įvairiausių kliūčių, kai kurios jų dabar atrodo juokingai – pavyzdžiui, apsėjome lauką specialių, Norvegijoje augančių augalų sėklomis, o dėl sausros niekas neišdygo…
Visuomet dirbame dėl rezultato ekrane, dėl galutinio žiūrovo. Kur bedirbtum, ofise ar aikštelėje, visi stengiamės dėl to paties rezultato. Dirbdami prie šio projekto tai labai aiškiai jautėme. Režisierius labai vertino komandą, viską, kas buvo daroma dėl filmo. Dar iki šiandien šį sunkų projektą prisimenu itin šiltai.
Ir, Žinoma, negaliu nepaminėti paskutinio projekto, prie kurio teko prisidėti – „Paradise“ („Rojus“).
– „Rojus“ – vienas didžiausių kino projektų, filmuotų Lietuvoje. Ar galite apie jį papasakoti plačiau?
Prie projekto dirbti pradėjau dar 2021 m. lapkritį, o 2022 m. sausį atvyko užsienio filmavimo grupė, Lietuvoje likusi iki pat birželio pradžios. Turėjome labai didelę komandą, kai kuriomis filmavimų dienomis, mūsų buvo virš 250, dirbo keturios atskiros filmavimo komandos.
Paskutiniaisiais metais buvome pripratę prie skandinaviškų nordic noir žanro televizijos serialų, o čia staiga atsirado vokiečių kūrėjai, atsinešdami visai kitokį požiūrį. Viskas buvo daroma ne pigiau ar paprasčiau, o gražiau ir įspūdingiau, atliepiant scenarijaus poreikius. Toks požiūris man labai artimas.
– Kas vokiečių kino kūrėjus sužavėjo čia, Lietuvoje ir Vilniuje?
Filmuoti Lietuvoje ir Vilniuje pasiūlė vienas vokiečių prodiuseris, kuris jau buvo čia anksčiau. Jam Vilnius paliko gerą įspūdį, jis atsiminė, kaip miestas atrodo, todėl gavęs scenarijų, jį ir pasiūlė.
Vokiečių kūrėjai visai kitaip pažiūrėjo į Vilnių. Filme pristatoma nelabai tolima distopinė ateitis. Ji – daugiabriaunė, turinti ne tik spindesio, estetinės prabangos, bet ir sovietinio futurizmo, apleistų rajonų. Atvykusiems kūrėjams rodėme viską, ką turime Lietuvoje, dalyje Latvijos ir net Varšuvoje, bet galiausiai apsistojome ties Vilniumi, Kaunu, Palanga ir, žinoma, Berlynu.
Vienas pagrindinių vokiečių prodiuserio prašymų – kad didžioji dalis komandos būtų lietuviai, nes anot jo, mes žinome, ką darome.
– Kas filmuojant buvo sudėtingiausia, kėlė daugiausiai iššūkių?
Vos pradėjus ruoštis, Ukrainoje prasidėjo karas. Tai mus paveikė labai stipriai – iš Ukrainos niekada nebeatvyko prie filmavimų turėjęs prisidėti kolega, netekome dalies komandos narių, nes jie Lietuvoje jautėsi nesaugiai. Palangoje filmuojant šaudynių scenas, stengėmės netrikdyti iš karo zonų į Lietuvą pasitraukusių žmonių.
Žinoma, buvo ir kurioziškų situacijų. Filmavimo metu naudojome nemažai elektrinių automobilių. Netikėtai susidūrėme su problema – kiek labai prabangių, elektrinių mašinų Lietuvoje yra ir kiek jų galime išsinuomoti?
– 20 metų kine – didelė patirtis. Kaip, jūsų nuomone, per tuos metus pasikeitė Lietuvos kino industrija?
– Kino darbuotojai Lietuvoje pradėjo kalbėti apie teises į poilsį, apmokamus viršvalandžius, skiria daugiau dėmesio tam, kas vakarų pasaulyje atrodo savaime suprantama. Kuo daugiau šių teisių atsiranda, tuo daugiau žmonės turi šansų ne tik kurti kiną, bet ir turėti šeimą. Visgi, kad pradėtume apie tai kalbėti, reikia gerai dirbti tas valandas, kurios tau priklauso. Tad deklaruojant savo teises, reikia prisiminti ir pareigas, bei įsivertinti kiekvieno reikalavimo adekvatumą. Pasikeitė ir daug kitų dalykų – pavyzdžiui, šiandien į Lietuvą atvyksta kūrėjai iš kitų šalių nei anksčiau. Galiausiai, Vilniuje nebeliko senosios kino studijos.
– Dėkoju už pokalbį.
Veronikos Gendrikienės nuotr.
