Paieška

naujienos

Gailė Garnelytė – scenaristė, režisierė, tekstų autorė, kurianti tarp dviejų – literatūros ir kino pasaulių. Neatsitiktinai šiais metais G. Garnelytė tapo ir renginio „Knyga + Kinas“ komisijos nare. Iš keliasdešimties leidyklų pasiūlytų 2022 m. lietuvių autorių kūrinių, ji padės išrinkti knygas, kurios labiausiai tinka didiesiems ekranams. Atrinkti kūriniai kino industrijai bus pristatomi Vilniaus parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyksiančios Vilniaus knygų mugės metu.

Apie rašytojų ir režisierių pasaulį, dokumentikos žanrą ir tai, kokiais filmais galėtų virsti lietuvių autorių kūriniai – pokalbyje su Gaile Garnelyte.

Gaile, tikriausiai nesuklysiu pasakiusi, kad gyvenate tarp literatūros ir kino pasaulių. Kas jūsų gyvenime atsirado pirmiau – rašymas ar dramaturgija?

Nors paauglystėje svajojau apie scenarijaus rašymą, mano pirmasis pasirinkimas buvo literatūra – tuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dar nebuvo kino dramaturgijos studijų, tad Vilniaus universitete studijavau lietuvių filologiją, lietuvių literatūros šaką. Vėliau, sužinojusi, kad renkamas pirmasis kino dramaturgijos kursas Lietuvoje, ten ir įstojau. Čia susidūriau su pasakojimu kinui ir jo dėsniais – kaip konstruojamas siužetas, kaip vaizdine kalba ir veiksmu perteikti tai, ką personažas jaučia savo viduje.

Baigusi kino dramaturgijos studijas dirbau ir tebedirbu kaip scenaristė, tačiau, vienu metu pajutusi pilnos autorystės už savo projektus norą, pradėjau rašyti prozą. Mano proza naratyvinė, galima pasakyti, kad joje taip pat naudoju kino kalbą, visos istorijos turi siužetus. Dėl tos pačios autorystės noro pradėjau režisuoti kino filmus – surežisavau trumpametražį dokumentinį filmą „Robotas ir peteliškė“, dabar dirbu prie pilnametražės dokumentikos, taip pat režisuoju reklamas ir vaizdo klipus. Tiek prozoje, tiek filmuose man išlieka svarbios ryšio, atvirumo temos.

Trumpametražis filmas „Robotas ir peteliškė“ yra dokumentinė juosta, užsiminėte, kad dokumentika lydi ir dabartiniuose projektuose. Kodėl renkatės šį žanrą?

Pradėjau režisuoti dokumentiką, nes buvo drąsiau – jau turėjau patirties dokumentinių laidų režisūroje, daug dirbau prie kitų režisierių dokumentinių filmų kaip scenaristė, scenarijų redaktorė. Netikėtai sugalvojau idėją – kurti filmą apie savo buvusią klasės draugę, jos patiriamus iššūkius, siekiant suderinti motinystę bei savirealizaciją. Kadangi idėja buvo apie realų žmogų, taip ir pradėjau dirbti su dokumentikos žanru.

Dirbti su dokumentika labai įdomu, nes esi arti žmogaus, čia daug tikrumo, natūralumo, atsitiktinumo. Kuriant filmus man labai svarbus žmogiškasis ryšys, o dokumentikoje to jautraus ryšio itin daug – ypač su savo personažu.

Kadras iš filmo „Robotas ir peteliškė“
Kadras iš filmo „Robotas ir peteliškė“

Kas dokumentiniame kine kelia daugiausiai iššūkių?

Dokumentikoje, galbūt kaip rašyme, pradėjęs kurti istoriją, nežinai, kaip ji baigsis. Negali iš karto numatyti, kaip personažas atsiskleis, kaip jį veiks kamera, kas tiksliai nutiks istorijoje. Labai įdomu pagauti atsitiktinumo momentą. Iš esmės prieš filmavimą gali tik numanyti galimas situacijas ir konfliktus, kurie kils personažui, tačiau niekad, kad ir kaip knietėtų, nesirenku režisuoti personažo pasirinkimų. Tad manau didžiausias iššūkis dokumentikoje man išlieka papasakoti istoriją – niekad tiksliai nežinai, kokį turinį parsiveši, tačiau iš viso to turi dėlioti istorijos dramaturgiją. Ta nežinomybė ir jaudina, ir yra didelis iššūkis.

Kitas didelis iššūkis man – sugebėti atverti personažą, sukurti pasitikėjimu grįstą ryšį. Tai nėra paprasta, nes normalu, kad mes visuomet jaučiame savisaugą – prieš kamerą ar duodami interviu norime atrodyti geresniais, nei esame. Tad pelnyti personažo atvirumą tikrai nėra paprasta. Dėl to labai daug laiko skiriu pokalbiams – dar iki filmavimų bei jų metu. Nenoriu manipuliuoti personažu, nepasakoti apie ką bus kuriama istorija ir laukti netyčinių, neplanuotų atsivėrimų – dalinuosi, kodėl man svarbu pasakoti šią istoriją ir ką personažo atvirumas duos pačiam kūriniui, kokia to prasmė apskritai.

Dokumentiką lyginate su rašymu, tad norisi paklausti – knygų autorius ir filmo režisierius – kokie šių kūrėjų darbo panašumai ir skirtumai?

Manau, kad pagrindinis panašumas – autorystė. Turi savo balsą, žodį, prisiimi pagrindinę atsakomybę už tą kūrinį, istorijos papasakojimą. Literatūroje, net labiau nei kine, gali nedaryti kompromisų. Skiriasi tai, jog kaip rašytojas dažniau eini į gelmę, būni vienumoje – esi tarsi tiesioginis idėjos perdavėjas, tarp minčių ir tavęs – tik popieriaus lapas.

Režisieriui tenka daug bendrauti ir bendradarbiauti su didesne ar mažesne komanda, natūralu, kad idėja keičiasi, transformuojasi, svarbu, kaip režisieriui tą transformaciją pavyksta sukoordinuoti. Rašymas, mano nuomone, yra daug intuityvesnis procesas, dažnai, kai pradedu rašyti, net nežinau, kuo baigsis istorija, rašau taip, kaip tuo metu norisi. Kine ir dramaturgijoje daugiau pačios istorijos konstravimo ir logikos, kad istorija atitiktų kino pasakojimo dėsnius.

Šiais metais esate ir renginio „Knyga + Kinas“ komisijos narė. Vadinasi, jums teks nuspręsti, kokios lietuvių rašytojų knygos yra kinematografiškiausios. Kas jums yra kinematografiška knyga?

Iš projekto organizatorių gavau didžiulį maišą knygų, tad ką veikti tikrai yra ką – norisi į užduotį pažvelgti atsakingai. Nors svarbu aprėpti visą kūrinį, daug laiko praleidžiu besigilindama į ištraukas, bandydama atrasti teksto struktūrą.

Labai mėgstu kūrinius, kurie yra siužetiniai, turi įdomią, kinui adaptuojamą istoriją. Jeigu fantazija dirba taip, kad skaitant kūrinį tekstas virsta vaizdu – tai geras ženklas. Manau, kad kinematografiškai knygai taip pat būdingas personažo išvystymas, kompleksiškumas, jo motyvacija ir tai, kiek jis yra daugiabriaunis.

Apie ką kalba pastarųjų metų rašytojų kūriniai? Kokiais filmais jie galėtų tapti?

Man atrodo, kad daugybė leidyklų pasiūlytų kūrinių analizuoja šiuolaikinį žmogų, tai, kaip gyvename ir jaučiamės dabarties pasaulyje. Kalbama apie greitą laiką, pasimetimą, apie tai, kad žmogus nebegali aprėpti greitai kintančios visumos. Šiuolaikinio gyvenimo fragmentiškumas būdingas ir socialinėms medijoms – juk dažniausiai jose spėjame pamatyti tik kelis vaizdus ir jau judame toliau, stebime kitas naujienas, tai atsispindi ir šiuolaikinėje lietuvių literatūroje.

Tiesa, tas fragmentiškumas yra ganėtinai kinematografiškas. Tad manau, jog daugelis pastarųjų metų kūrinių galėtų virsti dramomis, jie turi dramaturgijai būdingų bruožų. Kai kuriuose kūriniuose nemažai mąslumo – tai skatino ir žanro įvairovę, iš tokių kūrinių galima kurti mistinius, fantastinius filmus.

Kokią žinutę siekiate perteikti savo skaitytojui, žiūrovui?

Kūryboje, nepriklausomai nuo to, kas tai bus – apsakymas, ar režisuojamas filmas, TV laida, vaizdo klipas, man svarbiausia papasakoti istoriją. Man labai patinka kūriniai, kuriuose yra siužetas – visada tai labiausiai vertinu ir lietuvių literatūroje, kurioje kartais dar nusistovėjusi nuomonė, kad siužetu grįsta literatūra nėra gili. Manau, kad siužetas gali būti ir gilus, ir turintis literatūrinę vertę. Tiek režisūroje, tiek literatūroje, bandau surasti lengvumą, naudoju daug humoro, komiškumo, kartais absurdo. Komizmas man nesisieja su banalumu – manau, kad humoras gali būti subtilus, o „žiūroviški“ filmai ar klipai nebūtinai turi būti banalūs.

Dėkoju už pokalbį.

„Knyga + Kinas“ renginį organizuoja VšĮ „Fralita Films“ kartu su Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA, Lietuvos leidėjų asociacija, Vilniaus kino biuru, Kūrybiškos Europos biuru Lietuvoje. Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kino centras.

DALINTIS
susiję straipsniai
This site is registered on wpml.org as a development site. Switch to a production site key to remove this banner.